Ketvirta turo diena

Kadangi esu kalnuose ir tolokai nuo juros, tai siandien ryte buvo vesoka - tik 18 laipsniu. Diena pradejau zygiu i Mae Lana urva. Na ka as galiu pasakyt, Europoje toks dalykas ko gero butu neimanomas del saugumo arba kaip minimum reikalautu speleologo licenzijos. Jei ankstesniuose urvuose ir reikejo gido, realiai juose pasiklisti butu sunkoka, irengta visokiu kopeteliu, laipteliu ir pan., tad iveikiama net pensininkams. O sis urvas buvo visiskas laukinis ekstrymas. Dabar suprantu kodel jis mazai reklamuojamas. Jau vien kaimas nutoles gerokai nuo pagrindiniu keliu, o ekstrymas prasideda dar nuo kaimo judant link urvo. Vietom keliukas toks status, kas motoroleris vos ne ciuozia zemyn, o jei vaziuoji i virsu - stojasi piestu. Po to dar reikia gera kilometra kulniuoti kalnais per dziungles. Urva kalne velgi isgrauze upelis ir si karta didziaja kelio dali reikejo juo bristi. Gylis vietom sieke juosmeni, nors as vienu momentu sugebejau nuslist moletu dugnu, murktelejau iki pazastu ir vos nepaskandinau fotiko. Urve vietom atsiveria erdves sulig mokyklos sporto sale (tik lubos gerokai aukstesnes), o vietom jis taip susiaureja, kad vos pralenti persisukes ir susirietes. Vietom reikejo ropstis ant uolu, vietom ciuozti nuo ju zemyn, vienzo konkretus alpinizmas ir speleologija. Ejom tik dviese su gidu, o visa musu iranga, tai lemputes ant galvu. Mano zygio tikslas buvo krioklys, kuri pasiekus apsisukome ir grizome atgal. Bet jei dar kada lankysiuos siose vietose, uzsisakysiu pilna 12 kilometru tura. Iseinant is urvo sutikau kita turista, kuris manes paklause ar patiko. Mano atsakymas buvo mazdaug toks - po sio urvo i kitus Tailande gali nebeeiti.
Si karta vel buvo idomios gyvunijos. Pradzioje kai kur ant stalagmitu sedejo didziules varles. Neisivaizduoju kaip jos ten uzsikapanoja. Veliau buvo nemazai dideliu rudu tarakonu. Vienu metu priejom uzuteki kuriame plaukiojo krevetes. O dar kitam - zuvytes, kurios pasak gido neturi akiu. Na ir teisingai, kam tokioj tamsoj akys. Na ir zinoma siksnosparniai. Jie pasirodo smalsus padareliai. Ir isigudrina praskristi salia tada kai pats vos pralendi pro plysi, kad net pajauti jo sparnu plasnojima. Ko gero urvu man siai kelionei pakaks.
Veliau nuvaziavau i kaima, salia kurio eina siena su Mianmaru (Birma). Labai grazus kaimas ant ezero pakrantes. Ten gyvena vien kinieciai - ir statiniai kitokie ir maisto kinietisko gali paragaut.
Pakeliui uzsukau prie ju vadinamo vandens rezervuaro, nors man tai atrode tiesiog uztvanka. Prie jos irengta grazi didele poilsiaviete. Vaizdai labai primine Moletu krasta, nes tas rezervuaras aukstai kalnuose, tad aplink buvo pusynai. Net vaziuoti buvo saltoka.
Galiausiai jau beveik tamsy atvaziavau i Mae Hong Song is kurio ryt bandysiu aplankyti genti, kurios moterys nesioja kakla ilginancius ziedus.
Si karta apsistojau miestelio vidury ant ezeriuko kranto su vaizdu i sventykla. Bet trobesiai kuriuose isikure daugelis sveciu namu ne ka geresni uz vakarykscius kaime. Siaip visi ekonominiai variantai Tailande panasus - mediniai ar banbukiniai bungalai su plysiais visur kur tik imanoma, be stiklu languose (tik tinklelis nuo uodu) ir drieziukais ant sienu.
Kol rasiau sita teksta, kazkas pradejo snarenti siuksliu dezeje i kuria buvau ismetes mango kauliuka ir banano zieve. Pasiziuriu - ogi didziulis riebus tarakonas. Ismeciau maiseli uz duru. Girdziu salia dar kazkas krebzda. Pasirodo dar vienas rudis ilindo i mano maiseli su bananais. Sukabinau visa savo turta ant kambario sienose ikaltu viniu, tikiuosi bjaurybes pasitenkins tuo ka palikau maiselyje uz duru ir duos man ramiai pamiegoti.