Mūsų svečių namų šeimininkė taip su mumis susibendravo, kad nutarė mums palikti savo namus. Ne, palikimo mums (deja) neperrašė, bet paliko mus prižiūrėti viešbutį kol ji išvažiavusi į Kanadą atostogauti. Tad grįžę iš Santo Domingo savo buvusį kambarį priešais baseiną užleidom naujai atvykusiai šeimai, o patys persikraustėm į antrame aukšte esantį šeimininkės loftą.
Iš pradžių viskas kaip ir atrodė paprasta - išvalyti ir papildyti baseiną, surinkti nukritusius lapus ir mangus, retkarčiais nupjauti žolę, išleisti ir pasitikti besikeičiančius svečius, pakeisti patalynę ir panašiai. Na ir aišku išklausyti kokį naujai įsikūrusio gyventojo skundą dėl garsiai burzgiančio seno šaldytuvo ar sudrausminti šeimyną su vaikais nuo triukšmavimo lauke 6 valandą ryto. Bet tik persikraustę į viršų pamatėme, kad šeimininkė savo lofto nelabai mėgo tvarkyti, tad beveik 2 dienas skyrėme jo valymui. Pasirodo tai buvo tik pradžia...
Kadangi visas pastatas turbūt kokių 20-25 metų senumo, tai ir visa įranga atitinkamos kartos ir nusidėvėjimo. Butas yra aukščiau nei likę kambariai, tai vandens spaudimo praktiškai nėra, praustis teko eiti į prie baseino esantį dušą. Neapsikentę iškvietėme meistrą, kad šis ką nors padarytų. Šis pareguliavo kažką siurblinėje ir užkėlė spaudimą. Pagaliau turėjome namie dušą, bet sekantį rytą nuėję į siurblinę radome ją visą patvinusią. Pasirodo, užkelto spaudimo neatlaikė 3 mažus kambariukus aptarnaujantis karšto vandens boileris. Problemą išsprendėm karibų stiliumi: nėra vandens - nėra problemos. Kam tas karštas vanduo, kai lauke vasara, prausiamės visi po šaltu.
Viena bėda ne bėda. Vos ne tą pačią dieną ateina kaimynai iš apačios ir sako, kad kai jie intensyviau naudojasi kriaukle ir dušu, pas juos iš vonios kambaryje esančio jungiklio pradeda tekėti vanduo. Skamba kaip visiška nesąmonė, bet atėjęs įsitikinu pats - bėga iš jungiklio, vandens tiek, kad braidyt galima. Gerai nors tiek, kad jungiklis berods nieko neįjungia. Vėl kviečiam meistrą. Pasirodo jis tą bėdą žino iš anksčiau ir pasirodo potvynį sukeliam mes, gyvendami viršuje. Namų šeimininkė namie praktiškai negamina (net koldūnus perka jau virtus, konservuotus), o tik įsikėlusi Agnė iškarto puolė gaminti, atitinkamai ir naudotis kriaukle, plauti indus. Vanduo nespėja nutekėti per sutrūnijusius vamzdžius ir bėga per kažkokį plyšį sienoje kaimynams į vonios kambarį. Pradėjom taupiai leisti vandenį ir tikimės, kad meistras ne už ilgo ras kaip kaip apsaugoti kaimynus nuo potvynio.
Dvi bėdos, pasirodo, irgi ne bėda. Elektros dinginėjimas Cabarete yra kasdienybė. Praktiškai kiekvienam name įrengtas autonominis dyzelinis generatorius. Tačiau, kai vieną dieną dingus elektrai jis neįsijungė, sunerimome. Užkūriau jį pats rankiniu būdu, bet kai atsiradus elektrai pas kaimynus, pas mus ji neatsirado, sunerimome dar labiau. Galiausiai jau sutemus, po 3 elektrikų iškvietimų (ispaniškai su jais susikalbėti oi kaip nelengva) elektrą gavome ir mes. Bet ir vėl viskas buvo pataisyta Dominikos stiliumi - pagrindinio skydelio jungikliai užkamšyti plastmasės gabaliukais. Elektrikas pasakė, kad tai labai pavojinga, reikia skubiai keisti kažkokius kontaktorius ir išvyko. Galiausiai po poros dienų atvyko šeimininkės pakviestas kaimynas elektrikas ir viską sutvarkė.
Kol kas be retkarčiais užtvinstančio apatinio kambario, kaip ir viskas tvarkoje. Bet nuojauta kužda, kad tik kol kas... :)
