Klajonių dienoraštis: Boracay

Kelione is Tailando i Filipinus buvo nelengva. Kaitavimo instruktoriu kursai vyko mazdaug 300 km nuo Bankoko, skrydis buvo tik vakare taciau kelione nuo Pak Nam Pran iki oro uosto uztruko beveik visa diena. Maniloje buvau 23 valanda vietos laiku. Tiksliau ne Maniloje, o Clark - mazdaug 50 km nuo sostines nutolusiame buvusiame amerikieciu kariniame oro uoste, kuri vietines pigiu skrydziu avialinijos naudoja kaip savo baze. Oro uostas visiskai maziukas, po vidurnakcio uzsidare, o netoliese esantis viesbutis prase nezmonisku pinigu uz nakvyne. Skrydis i salia Boracay esanti oro uosta nusimate tik sekancia diena po pietu, tad pasidejes kuprine su brangiausiais daiktais po galva "pamiegojau" ant oro uosto pastate visa para veikusios kavines-parduotuves suoliuko. Tokiu laukianciu savo skrydzio nakvotoju buvo ne vienas. Galiu pasakyti bomziska nakvyne ant pacio nepatogiausio koks tik gali buti suoliuko - ne toks jau ir baisus dalykas kai miegoti norisi :)
Galiausiau sulaukiau savo skrydzio apie 3 val. po pietu, ir po valandos jau buvau Kalibo oro uoste. Is ten mikroautobusu apie pusantros valandos iki kelto, susimokejau kruva visokiu ekologiniu ir kurorto mokesciu ir po 20 minuciu plaukimo jau buvau Boracay. Islipus is kelto sedau i salos viesaji transporta - trirati motocikla su priekaba, kuris mane nuveze i kitame salos gale isikurusi burlenciu ir kaitu centra. Iki pat centro nepriveze, tad paskutini kilometra teko eiti pesciomis.
I Boracay atvykau lapkricio 21 vakare po beveik 2 paru keliones. Sala mazdaug 3-4 km ilgio ir apie kilometra plocio. Prie Azijos kontrastu jau lyg ir apsipratau, bet is pradziu paryriau nedideli soka. Sala gerokai perpildyta, triraciu ir kitokiu motociklu eismas pagrindine gatve nezmoniskai chaotiskas (automobiliu saloje vos keletas), zmoniu visur minios (ypac korejieciu), busto kainos didziules (nors lygis prastas) ir pan. Buvau bepradedas galvoti, kad padariau klaida pasirinkdamas Boracay kaip ziemojimo taska. Tokio jausmo nebuvau patyres nei vienoje iki siol aplankytoje vietoje. Bet su kiekviena diena sala tapo vis mielesne. Susiradau pusetina kambari uz 215$ per men., nors pvz. Vietname ar Tailande uz daug geresni mokeciau 120-150$. Vietinese valgyklose (cia jos angliskai vadinasi eatery) galima pavalgyti uz 1-3$, alus 1$, butelis romo 2$. Zuvies turguj 1kg sviezaus marlino (kardzuves) - 33lt, tuno - 10lt, karaliskos krevetes - 40lt/kg. Gali gaminti pats arba gali nesti i salia turgaus esancius restoranelius kur uz papildoma mokesti viska paruos su padazais, darzovem, ryziais ir t.t. Tiesa, visa kas vakarietiska ziauriai brangu, maistas, vynas, alus - viskas gerokai brangiau nei Europoj.
Sala turi 2 pliazus - pagrindini turistini White Beach su visais prabangiais viesbuciais, restoranais bei kurortinem pramogom ir alternatyvini vejuota Bulabog beach. Diena Bulabog pilnas vejagalviu, o vakare visiskai istusteja. White beach gyvenimas verda visa para - diena visi pliazinasi, o vakare gurksnoja kokteilius, klausosi gyvos muzikos ar tiesiog tramvajina pirmyn atgal pajurio aleja.
Vietiniai Filipinieciai be galo draugiski. Smagu, kad dauguma bent minimaliai kalba angliskai, o kai kurie kalba tiesiog puikiai. Kol kas turiu daugiau draugu filipnieciu, o ne baltuju, o tai irgi gan neiprasta man. Mano darbdaviai vokieciai irgi labai malonus ir draugiski, visaip kaip man padejo pirmomis dienomis.
Jau sekancia diena po atvykimo turejau keleta kaitavimo mokiniu, tad dykineti ir tyrineti sala daug laiko neturejau. Kol kas nepadariau ir nei vienos nuotraukos. Bet laiko yra, juk busiu cia 4 menesius.

Pagrindine salos gatve, oficialiai vadinama Highway. Mirk is juoko su tokiom autostradom :) Viesasis transportas - triratukai. Lengvuju automobiliu saloje praktiskai nera.